Vienas sudėtingiausių dalykų pokerio startegijoje - sugebėjimas pasitraukti su geru hand’u. Daugelis žaidėjų tiesiog nesiryžta to daryti. Tai dažniausiai atsitinka dėl dviejų priežasčių:

• Dauguma žaidėjų per daug susikoncentruoja į savo kortas. Jei turi ir ant stalo yra ir river yra bet’inimai ir raise’inimai, tavo tūzai akivaizdžiai nieko verti. Bet dauguma žaidėjų žiūri į savo kortas ir galvoja “tūzai - aš turiu call’inti” vietoj to, kad paklaustų savęs “ar mano oponentas šiame hand’e gali įveikti tūzų porą?”.
• Žaidėjai yra šiek tiek arba labai susinervinę. Žaidėjas, kuris pralošė porą didelių pot’ų varžovams, pasigerinusiems savo hand’us, gali nuspręsti , kad neleis jiems savęs gąsdinti kaskart, kai iškris nerimą kelianti korta, ir call’ins iki pat river. Tai mąstymas būdingas susinervinusiam ir racionaliai mąstyti nebegalinčiam žaidėjui. Kartais taip nutinka visiems. Savo emocijų valdymas - tai jau atskira tema.

Dabar aš noriu aptarti situacijas, kai tenka nusimesti gerą kortą. Manau, kad yra du ženklai, į kuriuos turėtum atkreipti dėmesį, spręsdamas, ar pasitraukti iš lošimo turint gerą kortą:

Kortos ant stalo per daug pavojingos

Tai pati akivaizdžiausia priežastis. Pavyzdys paminėtas anksčiau: du juodi tūzai, kai ant stalo . Jei šioje situacijoje bent vienas žaidėjas bet’ina, patarčiau fold’inti. Tačiau būna išimčių, nes kai kurie žaidėjai visada bet’ina river, kai kortos pavojingos. Šioje vietoje galima apsvarstyti variantą padaryti vieną bet’inimą. Bet sprendimas call’inti šioje situacijoje turėtų būti pagrįstas daugiau nuojauta ir ženklais oponento elgesyje. Įprastai vis tik geriau fold’inti.

Jei tokioje pat situacijoje pot’e yra daugiau kaip vienas oponentas ir prieš mane yra bet ir call, išmesiu savo kortas be jokių abejonių. Ar kada nors taip esu padaręs klaidą? Žinoma, bet 95% atvejų mano sprendimas buvo teisingas. Jei tau pavyksta rasti sprendimą, kuris būna teisingas bent 80% kartų pokeryje, ilgu laikotarpiu tu uždirbsi/sutaupysi daug pinigų.

Kai įgausi daugiau patirties, tavo sugebėjimai padidės iki tiek, kad nusimesi tokius hand’us kaip žemas flush’as, kai ant stalo yra . Čia flush’as atrodo neblogai, bet jei vienas oponentas bet’ina, o kitas raise’ina river, aš paprastai pasitraukiu. Atrodo, kad kažkas turi flush’ą geresnį už mano, nes dauguma žaidėjų nerizikuoja raise’inti river, kai iškrenta flush’o korta. Taigi tai turėtų tau pademonstruoti, kad nusimesti stiprias kortas reikia nebūtinai tik tada, kai kortos ant stalo yra labai gąsdinančios.

Kai oponentas žino, ką tu turi

Tarkime aš raise’inau prieš flop’ą iš early pozicijos su KK ir du žaidėjai call’ino. Jei flop’as būtų 8-9-10, aš bet’inčiau. Jei žaidėjas tuomet mane raise’intų, aš nesustočiau ir reraise’inčiau, kad įtvirtinčiau savo hand’ą ir atsikratyčiau trečiuoju oponentu. Jei mano oponentas reraise’ina, peršoku į kitą psichologijos lygį pokeryje - ką, oponento manymu, aš turiu? Esu gana išrankus kalbant apie startines kortas ir, jei raise’inu iš early pozicijos, paprastai turiu stiprų hand’ą. Jei aš bet’inu flop’e, oponentas raise’ina, o aš reraise’inu, mano oponentas yra beveik tikras, kad aš neturiu AK. Aš turiu porą aukštesnę nei kortos ant stalo.

Jei jis call’ina, jis yra akivaizdžiai susirūpinęs, kad aš turiu tokį hand’ą kaip KK arba AA ir jis negalės jo įveikti. Jei flop’e jis mane reraise’ina vėl, atrodo, kad jis žino, jog turiu AA arba KK, bet dėl to labai nesijaudina, nes gali mane įveikti.

Jei jis call’ina flop’ą, turn’as man yra nesvarbus. Aš judu pirmyn ir bet’inu. Jei tada jis raise’ina, aš apsvarstyčiau galimybę fold’inti dėl tos pačios priežasties, kuri paminėta anksčiau: jis mano, kad turi AA arba KK ar ką nors panašaus. Taigi jei tavo oponentas mano, kad tu turi tokias kortas, kokias iš tiesų laikai rankose, bet tave raise’ina, yra gana akivaizdu, jog pasitraukti iš lošimo net su gerom kortom gali būti būtina. Išimtis būtų labai sunkus ir atkaklus žaidimas, kuomet galėtum apsvarstyti galimybę call’inti, užsimerkti ir melstis.

Minėtas pavyzdys tinka, kai kortos ant stalo yra gana nepavojingos. Aš tik panaudojau šiek tiek pavojingesnę kortų kombinaciją, kad pademonstruoti pavyzdį. Atsimenu, kaip kartą pasitraukiau iš žaidimo turėdamas tūzus, kai ant stalo buvo kažkas tokio - J-9-3-4. Aš raise’inau prieš flop’ą ir bet’inau flop’e. Mane call’ino du žaidėjai, iš kurių vienas buvo labai nedrąsus - jis check’indavo daug stiprių hand’ų, o ne bet’indavo. Turn’e pirmasis oponentas bet’ino, o atsargusis žaidėjas raise’ino. Aš iškart pasitraukiau. Kaip ir buvo galima numanyti, atsargusis žaidėjas turėjo JJ. Kitas žaidėjas turėjo 9-4. Manau, kad jis gavo ko nusipelnęs, nes žaidė su prastomis kortomis. Taigi mano pasitraukimas turn’e pasirodė teisingas sprendimas, atsižvelgiant į oponento tipą ir faktą, kad jis manė, jog turiu stiprų hand’ą.

Taip pat turėčiau pabrėžti, kad pasitraukti iš lošimo turint geras kortas  sudėtinga internetiniame pokeryje. Faktas, jog nesėdžiu priešais savo oponentą, apsunkina situacijos supratimą. Turi daug labiau pasitikėti oponentų bet’inimo įpročiais ir jų žaidimo stiliumi. Bet kadangi žaidėjai internete ateina ir išeina labai greitai, sunku suvokti kiekvieno oponento žaidimo planą ir tenka daug spėlioti… ir call’inti!

Panašus įrašai:

1. Startinių hand’ų pasirinkimas